Štai pieva. Žolėta, gelėta, žalia pieva, aplink kurią auga medžiai. Virš jos kybo balti debesys žydrame dangaus fone. Jame įsitaisiusi ir geltona saulė, tokios pat spalvos kaip ir pievoje esančios pačios nuostabiausios gėlės - pienės.
Pats nuostabiausias dalykas pasauly - gulėti tokioje pievoje, žiūrėti į tokį dangų, grožėtis tokia saule ir skinti tokias gėles bei daryti vainikus. Laimė, laimė, laimė. Jokios priklausomybės: tik tu ir pieva. Džiaukis, kol gali: jau greitai ateis ir praeis vasara, prasidės ruduo ir nebeteksi malonumo gulėti tokioje pievoje ir žiūrėti į tokį dangų, saulę, skinti pienes. Liks tik belapiai medžiai, per daug niūriai atrodantys. Visur bus šlapia, purvina, negražu.
Bet kol kas taip nėra.
Kol kas yra pieva - su pienėmis, su žalia žole, su kątik sprogusiais medžiais, geltona saule, žydru dangumi ir debesėliais, ant kurių kiekvienas norėtų pagulėti.
Bet kol kas man užteks ir pievos.
Pačio nuostabiausio dalyko - gamtos - iš mūsų niekas negali atimti.
